Visuomenėje nuolat atsinaujina diskusijos dėl draudimo tamsinti priekinius automobilių stiklus. Dažnas tamsintų langų „gerbėjas“ yra pasipiktinęs absoliučiu stiklų tamsinimo draudimu ir, aišku, šiuo pagrindu skiriamomis baudomis. Bet ar išties vairuotojų abejonės ir nepasitenkinimas negali būti teisiškai pagrindžiami? Ar šiuose nepasitenkinimuose slypi tik užgautos ambicijos? Į šį klausimą šiandien galima sulaukti neigiamo atsakymo.

Lietuvoje, remiantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko įsakymu, yra patvirtinti techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai. Pagal jį yra draudžiamas bet koks stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matymo lauką 180 laipsnių kampu, papildomas apdorojimas (tamsinimas, šviesinimas, apipurškimas, apklijavimas bet kokia plėvele ir t. t.). Išimtis tėra galimybė papildomai tamsinti priekinio stiklo viršutinę dalį, kurią sudaro 15 cm juosta nuo iš transporto priemonės salono matomo stiklo viršutinio krašto. Nurodytų draudimų nesilaikymas užtraukia administracinę atsakomybę, kuri, kaip rodo praktika, gana dažnai taikoma.

Įdomu yra tai, kad valstybė nėra nustačiusi tokių pat griežtų reikalavimų gamykliniams stiklams. Aukščiau minėtas įsakymas leidžia gamyklinį stiklų tonavimą, jei šviesos laidumas yra ne mažesnis negu 75 % priekinio stiklo ir ne mažesnis nei 70 % priekinių šoninių bei priekinių stiklų. Toks leidimas niekam nekelia problemų. Įvertinant tai, jog vidutinis automobilių amžius Lietuvoje viršija 10 metų, reikia atkreipti dėmesį, jog senesnių automobilių stiklai gamykliškai gali būti ir netamsinti, tačiau tuomet kyla klausimas, ar tokio automobilio vairuotojui neturėtų būti sudarytos tokios pat vairavimo sąlygos kaip ir naujesnio automobilio vairuotojui? Juk šiandieninė tamsinimui naudojamų plėvelių įvairovė taip pat leidžia pasiekti minėtą šviesos laidumą, todėl skirtingas gamyklinių stiklų tonavimo ir kitokio papildomo stiklų apdorojimo teisinis reglamentavimas yra teisiškai nepagrįstas.

Šią nuomonę patvirtino ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (ETT) byloje C 265/06 Europos Bendrijų Komisija prieš Portugalijos Respubliką. Portugalijos teisės aktai, analogiškai kaip ir Lietuvoje, reglamentavo šią situaciją, t. y uždraudė klijuoti spalvotas plėveles ant transporto priemonių stiklų, nors stiklų montuojamų gamykloje šviesos pralaidumas neturėjo būti lygus 100 procentų. Tokie argumentai, kaip kova su nusikalstamumu ar kelių eismo saugumas, kuriais grindžiamas draudimas tamsinti langus spalvota plėvele, nežinia kodėl nebuvo taikomas ir gamykliniams stiklams. ETT šiame sprendime pripažino, kad Portugalija pažeidė Europos Bendrijų Sutartį. Sprendimas grindžiamas laisvo prekių judėjimo ribojimu, o toks draudimas, koks buvo nustatytas Portugalijoje (ir yra nustatytas Lietuvoje!) ribojo laisvą prekių judėjimą. Tokie griežti tonavimo reikalavimai gali būti pateisinami tik visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo ir kitais sumetimais. Tačiau esamas ribojimas, nors jis ir galėtų būti pateisinamas, taip pat turi būti ir proporcingas, t. y tinkamas siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršijantis to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

Atsižvelgiant į ETT praktiką, bet kokio papildomo stiklo apdorojimo draudimas Lietuvoje riboja prekybą šiais gaminiais. Juk suinteresuotosios šalys, prekybininkai ir privatūs asmenys, žinodami, kad draudžiama tokias plėveles klijuoti ant priekinių ir šoninių stiklų, tampa praktiškai visiškai nesuinteresuoti jų pirkti. Taigi toks draudimas potencialiai daro įtaką laisvam prekių judėjimui Europos Sąjungoje. Kova su nusikalstamumu ir kelių eismo saugumas, kuriais argumentuojamas draudimas tamsinti automobilių langus plėvele, gali būti su viešuoju interesu susiję reikalavimai - jais galėtų būti grindžiamos kliūtys laisvam prekių judėjimui, tačiau vis dėlto toks draudimas turi būti tinkamas minėtiems tikslams pasiekti ir neprieštarauti proporcingumo principui. Nors toks draudimas išties galėtų palengvinti automobilio apžiūrą iš išorės policijos pareigūnui, tačiau vien dėl to negalima teigti, kad šis būdas būtinas kovai su nusikalstamumu ir kelių eismo saugumui užtikrinti. Svarbu įvertinti, ar nėra kitų mažiau ribojančių priemonių minimiems tikslams pasiekti. Juk tai, ar langai tamsinti gamykloje, ar tamsintis plėvele, nekeičia matomumo pro juos laipsnio. Šios situacijos išvada yra tokia, jog valstybė, reglamentuodama gamyklinių stiklų naudojimą, nusprendė nebekovoti su nusikalstamumu ir nebeužtikrinti kelių eismo saugumo.

Taigi apibendrinus dabartinę situaciją Lietuvoje, kyla klausimas, kodėl Lietuvoje vis dar ignoruojamas vienas pagrindinių – Europos Sąjungos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę – principų, o vairuotojų pasipiktinimas ir nepasitenkinimas draudimu automobilių langus tamsinti plėvele remtinas ir teisiškai pagrįstas.

UAB „LB BALTIC“

Visos teisės saugomos © 2009 UAB „LB BALTIC“

Draudžiama šį straipsnį panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti kuriuo nors pavidalu be UAB „LB BALTIC“ sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti UAB „LB BALTIC“ kaip šaltinį.